Tai – ne koviniai veiksmai, ne kata ar treniruotė skambant muzikai. Mūsų užsiėmimuose nesitreniruojama su „bokso maišais“, nėra „sparingų“, varžybų, nėra kovos taisyklių, nėra ir konkuravimo, t. y. nėra to, prie ko pripratę žmonės, užsiimantys sportu arba tradiciniais / klasikiniais kovos menais.
O kas gi yra? Mes viską darome natūraliai. Naudojame priešininko jėgą, einame jėgos keliu arba į akistatą su ja, bet visada atsipalaidavę. Mūsų tikslas – paveikti priešininką taip, kad jis prarastų galimybę ir norą pulti, todėl mes dirbame tik su žmogumi.
Stresinėje ir pavojingoje situacijoje žmonės dažnai elgiasi neadekvačiai. Būtina – išmokyti žmogų veikti tokiose situacijose užtikrintai. Todėl sukuriame situacijas, kuriose numatytos aplinkybės, veiksmai ir sprendimo būdas.
Sistemos užduotis – išvesti tiek psichiką, tiek kūną į tokį lygmenį, kad pavojinga situacija būtų priimta kaip įprasta. Treniruočių metodika leidžia atpalaiduoti dėmesį ir mąstymą.
Mokymo metodika sudėliota taip, kad augant
meistriškumui, gerėja sveikata, tampame ramesni.
Atsitraukia stresas, laikysena taisosi, gyvenimas tampa įdomus, o įgytos žinios ir patirtis padeda ne tik kovojant, bet ir pritaikoma kasdieniame gyvenime. Galbūt Jums teks kristi nuo važiuojančio motociklo, ar perlipti 3 aukšte iš balkono į balkoną, kad išgelbėtumėte savo ar kito gyvybę. Mūsų treniruotės jus paruoš daugeliui galimų netikėtų gyvenimiškų situacijų. Tai – ne tik savigyna, tai išgyvenimo mokykla.
Sistemoje naudojami principai
Visas darbas atliekamas naudojant gamtos dėsnius ir principus. Jų laikantis ir teisingai naudojant, kūnas pats adekvačiai esamai situacijai reaguoja į agresiją. Iš šalies tai atrodo paprastas, natūraliai erdvėje ir laike vykstantis veiksmas.
Išskirsim keletą pagrindinių kovinės savigynos sistemos principų : 1. Nepertraukiamumas 2. Veikiam nuo atramos 3. Dviejų jėgų veikimo principas 4. Ratai ir spyruoklės 5. Prisitaikymas prie situacijos 6. Smūgis bet kuria kūno dalimi 7. Kovinių veiksmų nebuvimas 8. Nesipriešinimas 9. Judesio neužbaigimas 10. Kvėpavimas 11. Judėjimas 12. Darbas stipriu į silpną 13. Banga 14. Impulsyvumas 15. Atstumo išlaikymas 16. Visa ko pradžia – priešininko energija 17. Jėgos apėjimas 18. Per taškus 19. Smūgis iš bet kurios padėties 20. Priešininko „kopijavimas“ 21. Judesių ekonomiškumas 22. Švytuoklė 23. Judesių nepriklausomumas 24. Rankų ir kojų nekryžiavimas.
Daugelio principų pavadinimai parodo jų prasmę ir nereikalauja paaiškinimo. Tokie kaip 15, 16, 17, 18, 19, 21, iš duoto sąrašo. Kitiems būtinas paaiškinimas.
Taigi, gerai pasirengusio kovotojo galūnės ir korpusas gali dirbti kiekvienas pagal savo programą, nepriklausomai nuo kitų kūno dalių. T. y. abi rankos gali atlikti veiksmus, visiškai nesukoordinuotus tarpusavyje (jeigu to reikalauja situacija). To galima pasiekti per pratimų kompleksus, kurie lavina dešinįjį ir kairįjį smegenų pusrutulius ir įjungia juos į darbą vienu metu. Tai ir yra „nesuderintų judesių“ esmė.
Gynyba susilieja į vieną visumą su puolimu, smūgis su stūmimu, stūmimas su išvedimu iš pusiausvyros, metimas su skausmingu, o skausmingas su dusinančiu ir t. t..
Reikia pažymėti kad plastiškas kovotojas savo nuožiūra naudojasi visa palete tiek savo, tiek priešininko judesių. Judėjimas šioje savigynos sistemoje turi būti natūralus. Šią gynybos sistemą sudaro nenutraukiamų rankų judesių aplink priešininką suma, kurios dėka galima atremti priešininko puolimą netgi absoliučioje tamsoje.
Be tvirtos atramos kovotojas nėra kovotojas. Jis negali išvystyti pakankamos jėgos, todėl verta mokytis panaudoti kaip atramą ne tik žemę ar priešininką, bet ir kūno dalies judesį nukreiptą jums reikalinga linkme. Šioje sistemoje jėgos šaltinis – tai sulenktos kojos. Elementarus fizikos dėsnių žinojimas leidžia pilniau panaudoti bet kokio poveikio jėgą, vengti praradimų, kai jėga skaldosi, ir užsitikrinti kontrolės dominavimą priešininko jėgos atžvilgiu reikiamoje vietoje, reikiamu laiku.
Judesys ratu labiau įgimtas (priimtinas) žmogaus organizmui. Tai pastebima gynyboje nuo užpuolimo su ginklu arba gynyboje nuo kelių užpuoliku. Tokios technikos daugelio priimamos kaip stebuklas.
Žmogus intuityviai ar sąmoningai žinodamas daugumą žmogaus kūno judesių, geba nuspėti bet kokias priešininko atakas atvirame susidūrime, ir šito pagrindu ne tik kažką veikti iš savo pusės, bet ir maksimaliai išnaudoti priešininko pastangas savo naudai.
Nereikia rodyti pasipriešinimo jėgai, reikia jėgą pasukti sau naudinga linkme. Todėl protingas priešinimasis atrodo „nesipriešinimas“. Šito principo šaknys eina į gilę senovę.
Banga – vienas iš efektyviausių manipuliacijos bei veiksmo sustiprinimo būdų. Trumpų, energijos pastangų arba vienas trumpas sprogstamas energijos pliūpsnis-tai impulsyvumo pagrindas sistemoje. Nenutraukiamas judesys koja, ar visu kūnu leidžia ne tik nuslėpti atakos pradžią, bet ir saugoti sukauptą ankstesnių judesių jėgą, apsunkinti priešininko puolimą ir pilniau išnaudoti asmeninį, kuo didesnį raumenų skaičiaus rezervą. Tai leidžia ekonomiškai valdyti organizmo resursus ir nusistovėjusį psichologinį foną. Jautriai ir akimirksniu reaguoti į situacijos pasikeitimus, kontroliuoti kelių priešininkų judėjimą, ir daug daugiau…
Savigynos sistemoje smūgiai suduodami bet kuria kūno dalimi. Tai įmanoma dėl didelio skaičiaus smūgio sustiprinimo būdų. Kovinių veiksmų nėra, yra techniniai elementai, kurių mokomasi vietoj kovinių veiksmų, iš kurių susideda sudėtingesni junginiai.
Mūsų savigynos sistemoje išvedimas iš pusiausvyros – tai metimai su nedideliu metimo aukščiu, kaip taisyklė atliekami su maksimaliai įmanomu priešininko kūno judesio panaudojimu, ir su minimaliomis atlikėjo pastangomis. Išvedimas iš pusiausvyros, mažų pastangų dėka, charakteringas bruožas savigynos sistemai.